Geidulys. Elfriede Jelinek

Romane aprašo moterų patiriamą seksualinę prievartą. Ffabriko direktorius kankina savo žmoną Gerti. Nėra jokio siužeto. Į priekį juda tik nepakeliamų žodžių lavina, kalbos šiukšlės, šleikštulį keliančios sintaksinės konstrukcijos: "Mirusieji irgi turi gyventi! Ant jo darbo stalo guli vyro kūno dalis, pūvančio medžio kuolas, žvėrys juo lošė iš šviesos ir pralaimėjo. Iš tamsos, kurioje vyriškos lyties trejybė, kadaise galbūt reiškusi įžūlumą, bet dabar virtusi trūnėsiais, kyla krauju aptekusi nukryžiuoto, sąmonės nepraradusio Kristaus galva, Kristaus, kuris neturi laiko po trijų dienų vėl keliauti į Galilėją." Ir taip toliau. Čia nepaliekama jokios vilties, viskas nuskęsta sukurtoje žodžių monotonijoje.
Kai nuošalų Alpių slėnį pasiekė AIDS, popieriaus fabriko direktoriui teko atsisakyti nuolat keičiamų partnerių bei prostitučių ir grįžti į savo žmonos Gertės glėbį. Suputoja į nežabotas seksas, lydimas pagyrūniškų ir liguistų visad pajėgaus vyro fantazijų. Gertė mėgina išvengti seksualinės agresijos - amžinai to paties alinančio, nuobodaus, rutina tapusio ir net gyvybei pavojingo kartojimosi. Ji dažnai išklysta iš namų, ima be saiko gerti, pakliūva į žandarmeriją. Sekso ji neįstengia suderinti su motinyste. Gertė įsimyli gražuolį studentą Michaelį, kuris, atradęs ją, klajojančią kalnuose, išnaudoja pagal visas naujosios kartos elgsenos taisykles ir įstumia į gilią depresiją.