Tarp dangaus ir žemės

Esu romantikė, vienišė. Gyvenu savaip. Poreikį kurti paveldėjau iš tėvelio. Nuo mažens visą laiką fantazuoju. Kartais fantazijų skaitiklis sukasi nesustodamas net naktimis. Jei užsidegu kokia nors idėja, trūks-plyš turiu ją įgyvendinti. Net savo gyvenimą suvokiu kaip kūrybą - įkvepia įvairios situacijos. Kartais atrodydavo, kad galiu pati sau pasisiūti lėlę, nusižiesti kavos puodelį, sumodeliuoti šviestuvą, nutapyti paveikslą, sukurti drabužį. Tik viskam neužtektų laiko. Kai kas lieka tik pasąmonėj, ten saugiai guli minčių seife - bet kada nors būtinai išsilaisvins ir išvys dienos šviesą.
Kūryba - tai mano sielos gydytoja, mano gyvenimo bliuzo dažniausiai atsikartojantis akcentas“. (knygos autorė)