Feodalinės kavalerijos riteris

Neįmanoma įsivaizduoti riterystės be grafų, vikontų ir kitų feodalinės hierarchijos atstovų. Jie atsirado dėl to, kad Karolis Didysis svajojo apie Romos imperiją.
Po to, kai 800 m. popiežius Leonas III karūnuoja jį imperatoriaus karūna, Karolis nusprendžia, kad jo imperija yra visiškai romėniška, ir pradeda siųsti pareigūnus į vietas, centralizuodamas ir sutelkdamas valdžią imperatoriaus asmenyje. Visi jam pavaldūs vadai iš rex'ų (karalių) tapo dux'ais (vadais) ir germanų teritorijose pradėjo vadintis hercogais, o galų teritorijose vėliau tapo duke, tai yra tais pačiais hercogais, tik prancūziškai.
Grafai, turėję žemių netoli sienų, turėjo daug daugiau valdžios nei įprasti, ir kadangi tokios pasienio sritys buvo vadinamos „mark“, imperijos vokiečių žemėse jie buvo vadinami markgraf'ais, o galų žemėse – markizais. Visi jie valdė didelius žemės plotus, o jiems tarnavo autoritetingi žmonės, atsakingi už riterių surinkimą ir kitus vietos reikalus. Šie žmonės buvo vadinami „baro“, o vėliau – baronais.
Taip atsirado visi mums žinomi feodaliniai titulai, kuriuos pats Karolis laikė pareigomis. Šios nuoseklios sistemos problema buvo ta, kad ji veikė tik iki 814 m., kai mirė pats Karolis ir prasidėjo vikingų antpuoliai.
Praėjus vos trisdešimčiai metų po Karolio Didžiojo mirties, jo imperija sėkmingai suskilo į tris dalis, kurios vėliau taip pat pradėjo skaldytis į santykinai, o kartais ir visiškai nepriklausomas dalis. Šiai sistemai problemų pridėjo vikingų antpuoliai, kuriems atremti grafams ir baronams buvo suteikta vis daugiau savarankiškumo.
Palaipsniui susiformavo feodalinė hierarchija, kuriai vadovavo karalius, o kartais ir hercogas, jam pavaldūs buvo grafai ir vikontai, kurie savo ruožtu vadovavo baronams, turėjusiems pavaldžius žemiausią feodalinės hierarchijos lygį – riterius
Dabar, jei karalius skelbdavo bendrą susirinkimą, hercogai sušaukdavo savo grafus, tie sušaukdavo baronus, o baronai atvesdavo riterius, ir visa ši gausiai šarvais šurmuliuojanti minia eidavo prieš priešą. Tiesa, jie galėjo tarnauti tik porą mėnesių per metus (o kartais ir tik keturiasdešimt dienų).
Kadangi visi riteriai gyveno iš žemės ir negaudavo nuolatinio atlyginimo, jie turėjo tarnauti ribotą laiką. Vokiečių žemėse jie atvykdavo dviems ar trims mėnesiams, o juos pašaukęs asmuo turėjo iš karto jiems sumokėti pinigus ir pamaitinti. Jei nebuvo mokama, riteris ramiai apsisukdavo ir išjodavo namo.
Prancūzijoje situacija buvo kitokia. Riteris atvykdavo su visais savo daiktais, tarnavo nemokamai ir maitinosi tuo, ką atsivežė, bet jo tarnybos trukmė buvo ribota iki keturiasdešimties dienų ir vadinosi karantinu (iš čia vėliau atsirado karantinas).
Čia taip pat buvo įdomių tradicijų. Kai kuriais atvejais riterio tarnybos sąlygos atrodė taip: „atvykite iki tokios dienos ir atsivežkite tokio tūrio statinę alaus ir tiek dešros. Kai tik šis maistas baigsis, galėsite išvykti namo“.
Kadangi konfliktai dažniausiai būdavo lokalūs, tokio laiko visiškai pakakdavo. Jei senjoras norėdavo, kad riteris tarnautų ilgiau, jis privalėdavo sumokėti pinigus, už kuriuos karys artimiausiame mieste iš karto užsisakydavo brigantiną.


Medžiaga Dirbtinis akmuo
Aukštis 24 x 24 x 16 cm
Spalva Bronzavimas, spalvinimas
Kaina 125 €

Daugiau informacijos telefonu +370 628 52522