Nukryžiuotos meilės keliu Kęstutis Dvareckas, Andr

parduodu. siunčiu. perduodu.
Nukryžiuotos meilės keliu
Kęstutis Dvareckas, Andrius Navickas, 2014 m. minkš. virš. 36 p.
Ši knyga – kunigo Kęstučio Dvarecko ir dailininko Vaidoto Kvašio dialogas, kviečiantis patiems atrasti Kryžiaus kelio pamaldumą. Tai galingas Viešpaties meilės pašlovinimas, svarbus impulsas gyvenimo kelionėje, padedantis pratintis kasdienybėje atpažinti didžiąją Kryžiaus kelio dramą ir nokinti savo patyrimą.
Ši knyga "Nukryžiuotos meilės keliu" – kunigo Kęstučio Dvarecko ir dailininko Vaidoto Kvašio dialogas, kviečiantis patiems atrasti Kryžiaus kelio pamaldumą. Tai galingas Viešpaties meilės pašlovinimas, svarbus impulsas gyvenimo kelionėje, padedantis pratintis kasdienybėje atpažinti didžiąją Kryžiaus kelio dramą ir nokinti savo patyrimą.

„Kryžiaus kelias – meilės kaina kelyje į Prisikėlimo džiaugsmą.
Pasak labai anksti susiformavusios tradicijos, Marija, Dievo motina, ilgą laiką kasdien grįždavo į Jėzaus kančios ir mirties vietą. Ji atkartodavo kelią, kuriuo jos vienatinis sūnus nešė savąjį kryžių.
Po to, kai 312 metais imperatorius Konstantinas paskelbė Milano ediktą ir krikščionybė nebebuvo persekiojama bei laikoma religija už įstatymo ribų, iškilo poreikis naujai įamžinti Jėzaus kelionę į Golgotą. Pasakojama, jog Šventasis Jeronimas į Jeruzalę atvykusius krikščionis vesdavo į tas vietas, kur Jėzus buvo tardomas, kur vyko jo teismas, paskui kartu atkartodavo jo kryžiaus kelią. Ilgainiui pradėta įamžinti ir šio kelio simbolinius įvykius, tik gerokai vėliau jie pavadinti Kryžiaus kelio stotimis.
Jau V amžiuje susiformavo praktika simboliškai atvaizduoti Kryžiaus kelio vietas gausiau krikščionių gyvenamose vietose, nes toli gražu ne kiekvienas gali nuvykti į Jeruzalę. Tuo labiau, kad po kurio laiko Jeruzalė perėjo į musulmonų rankas ir bet kokia krikščionių piligrimystė tapo problemiška.
Kryžiaus kelio pamaldumas tik stiprėjo. Naują, stiprų postūmį suteikė pranciškonai, kuriems 1342 metais buvo patikėta rūpintis šventomis vietomis Šventojoje Žemėje. Europoje šis pamaldumas reiškėsi per Kryžiaus kelio stotims skirtų koplyčių statybą. Prie bažnyčių buvo kuriami įspūdingi tokių koplyčių kompleksai. Ilgą laiką Kryžiaus kelio stočių skaičius įvairavo nuo 12 iki 27. Tik popiežius Klemensas XII nustatė, kad Kryžiaus kelio stočių visur turi būti 14, ir buvo patvirtinti iki mūsų dienų išlikę jų pavadinimai. Pastarasis popiežius taip pat leido ne tik pranciškonų, bet ir kitose bažnyčiose visame pasaulyje kabinti paveikslus, kuriuose vaizduojamos šios stotys. Netrukus popiežius Benediktas XIV nustatė, kad kiekvienoje katalikiškoje bažnyčioje turi būti perteikiama Jėzaus paskutinės kelionės istorija.
XX amžiaus antroje pusėje Kryžiaus kelio pamaldumą akcentavo popiežiai Paulius VI, Jonas Paulius II, Benediktas XVI, kurie parašė savo meditacijas kiekvienai šio kelio stočiai. Taip pat susiformavo tradicija, jog per Didįjį Penktadienį popiežius vadovauja Romos Kolizėjaus Kryžiaus keliui, kuris transliuojamas į daugumą pasaulio valstybių. Savo pirmtakų tradiciją tęsia ir popiežius Pranciškus.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Kryžiaus kelio susiejimas vien su Didžiuoju Tridieniu neretai jį kiek sukarikatūrina. Kaip rašo teologas Johnas Neuhausas, Didysis Penktadienis nėra eilinė metų diena. Ji atkartojama kievieną pasaulio ir mūsų gyvenimo dieną, nes tikrovė sukasi aplink Atpirkimo per Kryžių ir Prisikėlimo slėpinį, kaip apie savo ašį.
Prieš du tūkstančius metų buvo nukryžiuotas ne tik žmogus, vardu Jėzus, visa tikrovė, visas pasaulio laikas buvo prikaltas prie kryžiaus. Tai nėra vien sielvartingas įvykis, bet būtina Prisikėlimo preliudija. Tai pribloškianti meilės drama, primenanti tiek meilės kainą, tiek jos galią ir pažadą, kad tik meilė stipresnė už mirtį.
Siūlydami Jums šią nedidelę knygelę, kurioje kunigo Kęstučio Dvarecko ir dailininko Vaidoto Kvašio žodžiai ir vaizdai virsta galingu Viešpaties Meilės pašlovinimu, tikimės, jog ji taps svarbiu impulsu patiems atrasti Kryžiaus kelio pamaldumą. Pradėkite nuo penktadienių, paskui galbūt tai taps Jūsų kasdienio pamaldumo praktika. Svarbiausia, jog pratintumėtės kasdienybėje atpažinti didžiąją Kryžiaus kelio dramą ir nokintumėte savo žodžius ar net vaizdus bent kiek prie jos priartėti. Įtaigus Vaidoto Kvašio ir Kęstučio Dvarecko dialogas, tikiu, labai vertingas išeities taškas Jūsų kelionei į Kryžiaus kelio dvasingumo gilumą.“
Andriaus Navicko palydėjimas knygai