Stasys Anglickis. Žemaičiai. 1938 m.

Vilnius, Šeškinė. Mob. +370 60612997.

Poeto, pedagogo ir Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatoriaus Stasio Anglickio parengta 1938 metais išleista solidi 246 puslapių žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“.
1936 m. Šiauliuose S. Anglickis suorganizavo Žemaičių rašytojų suvažiavimą, kuriame dalyvavo Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Stasys Anglickis, Stasys Santvaras, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas ir Fabijonas Neveravičius. Susitikimo metu buvo priimti du itin Žemaitijos kultūros raidai svarbūs nutarimai – steigti Žemaičių rašytojų draugiją ir artimiausiu metu spaudai parengti ir išleisti žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“, kurią buvo pavesta sudaryti ir redaguoti S. Anglickiui.
Šalia mokytojo pareigų S. Anglickį užgulė dideli rūpesčiai – rašyti rašytojams laiškus, rinkti medžiagą. Kiekvienas antologijoje dalyvaujantis kūrėjas turėjo pateikti savo portretą, autobiografiją ir kūrybos pavyzdžių.
Knyga pasirodė po dvejų metų triūso. Antologijoje „Žemaičiai“ (1938) savo kūrybą publikavo tuo metu gyvi buvę žemaičių krašto rašytojai, išleidę knygas, jau sugebėję pasireikšti literatūrinėje kūryboje: Vydūnas, I. Simonaitytė, Butkų Juzė, M. Vaitkus, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, N. Mazalaitė, S. Santvaras, F. Neveravičius, J. Šimkus, P. Genys, S. Būdavas, K. Dulkė, P. Gintalas, M. Linkevičius ir S. Anglickis. Leidinio sudarytojas ir redaktorius, S. Anglickis parašė ir įvadinį žodį – „Žemaičių pasisakymą“, kurį sukūrė remdamasis to meto istorinėmis aplinkybėmis. Jame penkiolikos žemaičių rašytojų vardu rašė: „Vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kūrybos ir būdo atgimimą“. Rašytojas įvadiniame žodyje ragino atgaivinti visus žemaičių kalbos turtus, kurie, įvedus bendrinę kalbą, buvo nustumti į šalį, skatino išnaudoti visas kalbos brangenybes, kurios dar yra žemaičių liaudies nejudintos. Pasak S. Anglickio, „yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba. Žemaičiai pirma privalo savo liežuvį iš pagrindų išnaudoti, paskui jau tik griebtis kito, o ne atvirkščiai“.
Rengiant spaudai šią antologiją, S. Anglickiui sunkiausia buvo surinkti penkiolikos rašytojų biografijas (informaciją vadinamiems „Gyvenimo bruožams“). Jo, kaip redaktoriaus, noras buvo, kad rašytojai savo pasisakymuose nevengtų diskutuoti, įtrauktų jiems aktualių dalykų. Pasak leidinio sudarytojo, rengdamas savo gyvenimo aprašymą, labiausiai paplušėjo filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas, pateikęs įdomių minčių apie meninės kūrybos esmę. Autobiografija, kurią atsiuntė rašytoja Ieva Simonaitytė, S. Anglickio teigimu, buvo panaši į lyrikos kūrinį, kuris turi savo herojų – patį autorių. „Gyvas žodynas, gyva šnekamoji kalba, gyvi herojai, štai koks žmogus buvo I. Simonaitytė!“, – taip jis atsiliepė apie bendravimą su rašytoja antologijos rengimo spaudai laikotarpiu.
Grafiko Jono Juozo Burbos dėka antologija išėjo meniška ir dailiai apipavidalinta. „Žemaičiai“ buvo visuomenės priimti gana palankiai, aštresnės kritikos pažėrė tik literatūros tyrinėtojas ir kritikas, poetas, vertėjas Kostas Korsakas, bet ir jis, poetui, prozininkui, literatūros ir tautosakos tyrinėtojui Baliui Sruogai įsikišus, kad „tokių antologijų reikia daugiau“, nusileido. Antologiją palaikė ir istorikas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška, savarankiškai brandinęs mintį žemaitiškai leisti savo atsiminimus.
Stasio Anglickio parengta antologija išlieka svarbiu XX a. ketvirtojo dešimtmečio žemaičių rašytojų kūrybos manifestu.